Į Punią – paskui Pilėnų paslaptis, Vytauto pėdsakus ir upių vingius

  Lietuva – maža lygumų šalis. Tačiau, jei žmonių būdą ir kalbą galima būtų palyginti su peizažu, tai regionų papročiai ir lietuvių kalbos tarmės yra jau ne vienodos lygumos, o kalvos ir banguojantys pylimai. Kaip Punios piliakalnis: vaizdingos, su gilia istorija ir stačiais, slenkančiais šlaitais.

Šios mįslingos vietovės, dar vadinamos Margirio kalnu, patigrapija kartu su senomis kitų Dainavos krašto gamtos ir kultūros vertybių nuotraukomis, taip pat dzūkiškais posakiais puošia 2019 m. stalinį „Dzūkų kalendorų“.

Šiemet asociacija „Vilniaus dzūkuliai“ išleido du kalendorius – stalo ir sieninį. Stalo kalendorius papuoštas nespalvotomis retro fotografijomis, vaizduojančiomis įvairias Dzūkijos vietoves, o sieninis kalendorius skirtas žymiausiems Lietuvos dzūkams, V. Krėvei-Mickevičiui, M. K. Čiurlioniui, A. Ramanauskui-Vanagui, S. Gedai bei kitoms iškilioms asmenybėms pagerbti, jį puošia šmaikštūs dzūkiški frazeologizmai ir dzūkiškų gėrimų receptai.

Vienu iš jų – gilių kava – bus galima pasivaišinti jau šį sekmadienį 14 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurioje įvyks didysis „Dzūkų kalendoraus“ pristatymas. Čia dalyvaus etnologė, kalendoriui gėrimų receptus surinkusi Nijolė Marcinkevičienė, asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ pirmininkas, kalendorių sudarytojas Juozas Žitkauskas, poetas Rimvydas Stankevičius, kalendoriui dzūkiškus frazeologizmus ir pasakymus atrinkusi kalbininkė dr. Asta Leskauskaitė, dainininkė Veronika Povilionienė ir fotografas Algimantas Aleksandravičius, kurio 4 nuotraukos puošia kalendorių.  Renginyje dar dalyvaus Eišiškių Stanislovo Rapolionio, Merkinės Vinco Krėvės, Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus, Veisiejų Sigito Gedos gimnazijų mokytojai ir gimnazistai.

Taigi jau šį sekmadienį „pakaštavojus gilių kovos, „Dzūkų kalendorų“ možnės insigyc“. O dabar – kiek plačiau apie kalendoriuje pavaizduotą vieną iš 14 ankstyviausių Lietuvos miestelių – Punią ir jos apylinkes.

Prie upių santakos – praeitis

Trylika kilometrų į šiaurę nuo Alytaus, dešiniajame Nemuno krante, įsikūrusi Punia sekmadienį  pasitinka ne tuščia ir ne tuščiomis: po mišių šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia užsidaro (ir, norint į ją patekti ne mišių metu, reikės tartis su klebonu), vietiniai išsisklaido, kai kurie pasuka nedidelio turgaus link.

Pirma turgaus aikštė, manoma, Punioje atsirado jau XIV ar XV a. XVIII a. miestelio žemėlapyje užfiksuotas gatvių planas išliko iki mūsų dienų. Ir bažnyčia, po gaisrų atstatyta 1863 m., – beveik tokia pati kaip ir prieš pusantro šimto metų. Joje susitinka barokas ir klasicizmo stilius.

Dvibokštės šventovės pašonėje – rodyklė į Margirio kalną. Už kelių žingsnių nuo nuorodos, arčiau šlaito, kurio apačioje Punelė skuba Nemuno link, iškilusi mūrinė Šv. Jurgio koplytėlė, skirta 1831 m. sukilimo dalyviams atminti. Vytauto laikais šioje vietoje stovėjo pirmoji miestelio bažnyčia – tada greičiausiai dar medinė. Iki XIX a. pradžios čia buvo ir kapinės. Teko jas perkelti į kitą Punelės pusę. Mat kalvą nuo senų laikų kankino ir ėdė nuošliaužos.

„Jei pasivaikščiotumėte po šlaitą, rastumėte žmonių kaulų. Kapai garmėjo žemyn su nuošliaužomis“, – į Punelės pusę rodo sutikęs svečius savo gimtaisiais takais pavedžioti Petras Džervus – buvęs mokytojas, kraštotyrininkas, knygų apie Punios mokyklą ir Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią autorius. Eidamas į piliakalnį, jis atkuria patirtus momentus iš vaikystės ir jaunystės, o į pasakojimus įpina eilutes iš istorinių šaltinių ir poemų. Nepasakytum, kad guviam, šviesaus proto puniškiui greitai sukaks 90 metų.

Nemuno glėbyje – senas šilas

Prieš akis – Margirio kalnas. Nežinant, jog tai – vienas iš trijų didžiausių šalies piliakalnių, pirmas įspūdis gali apgauti: atrodo, kad toji dvikuprė „salelė“ – maža. Bet piliakalnio ilgis – 75 m, plotis – 34 m. Užkopus 6 metrus aukštyn, atsiveria visa jo 1 ha ploto teritorija su plačiu vaizdu į Nemuno kilpos apglėbto Punios šilo juostą. Ten, sengirės gilumoje, bunkeryje slėpėsi partizanai. Ten, gamtos rezervate, auga vieni aukščiausių ir stambausių šalies medžių – ąžuolai ir pušys. Kad ir koks metų laikas, piliakalnis dovanoja poetišką „atviruką“.

Punia ir pateko į poeziją, bet ne vien dėl įkvepiančio apylinkių grožio. P. Džervus, apžvelgdamas šilą, kurio pakrantėje dar praeitame amžiuje buvo Smolnicos (Smalinyčių) kaimas, o dabar įkurtas pagoniškų skluptūrų parkas „Žaltės slėnis“, deklamuoja Maironio baladę „Ant Punės kalno, ties Nemunu“: „Lietuvi! Pabučiuok po kojų/ Krauju permirkusią čia žemę! Pagerbk kapus tėvų-herojų,/Tai čia baisi, atmintina/Įvyko drama kruvina,/ Kokios pasaulis nėra matęs!“. Puikią atmintį turintis kraštotyrininkas atkartotų ir Vladislovo Sirokolmės poemos „Margiris“ eiles.

Mūsų akys nukrypsta į pylimo apačioje esančią beveik trikampę aikštelę, kuri per amžius yrančiais šlaitais taip pat žvelgia į senąjį Punios šilą. Nuo jos galo galima akmeniniais laiptais nusileisti prie Punelės, šalia kurios pralaidos čiurlena mažas kriokliukas – Nečiuikų šaltinis, ir pasiekti Punelės ir Nemuno santaką.

Upių kone puslankiu apsuptos piliavietės papėdėje greičiausiai jau XIV a. stovėjo mediniai pastatai – tai liudija aptiktos jų liekanos. Tačiau iš to meto pasiekiančios žinios apie didžiausią grėsmę pagonims – Kryžiuočių antpuolius Punioje – nepilnos, tad jų spragos užpildomos legendomis ir spėjimais.

Kas savinasi Pilėnų tragedijos pelenus?

Istorikai atsargiai ar net skeptiškai vertina versiją, kad Maironio apdainuota Pilėnų tragedija įvyko Punioje. Dzūkija turi tragiškos istorijos konkurentę – Žemaitiją. Su aršiu Margirio žmonių ir Kryžiuočių susirėmimu, pasibaigusiu lietuvių masinėmis savižudybėmis, siejamas ir Bilionių piliakalnis Šilalės rajone.

Vis dėlto P. Džervus laikosi nuomonės, jog Margirio vadovaujami lietuviai pilyje užsidarė ir išsižudė ant Punios piliakalnio. Anot jo, pavadinimai Punia (šis turbūt atsirado iš žodžio pūnia, reiškiančio tvartą, būdą, landą ar olą) ir Pilėnai yra tos pačios kilties.

Žinoma, kad negalėję įsibrovėlių antpuolio atlaikyti lietuviai, kurių buvo apie 4000, užuot pasidavę, verčiau pasirinko mirtį ir susidegino. Todėl tyrinėtojai ieškojo pelenų, bet nerado. „Ši vietovė prieš šimtmečius buvo žymiai platesnė. Kalvos šoną vis ardė nuošliaužos. Todėl gali būti, kad pelenus nuplovė ir nusinešė Nemunas. Pavyzdžiui, ir 1958 m. kilo didžiulis potvynis – pamenu, vanduo užliejo net šias pievas“, – ranka į piliakalnio aikštelę moja puniškis P. Džervus.

Jis pažodžiui cituoja kronikininką Vygandą Marburgietį, kuris 1336 m. rašė: „Pagonys (...), nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė“.

Vyrai esą pirma pasmaugė moteris ir vaikus, o jų lavonus ir brangenybes atidavė liepsnoms, po to patys išsižudė. Pats Margiris, kaip rašoma, žmoną kalaviju vienu smūgiu perkirto, o sau tą patį kalaviją įsmeigęs į pilvą, „kad pasileido žarnos“, ir krito šalia žmonos.

„Dar iš vaikystės pamenu padavimą apie Margirį. Iš kur jį kaimo žmonės gali žinoti, jei anksčiau daugelis nė skaityti nemokėjo? Vadinasi, pasakojimas tarp vietinių jau nuo seno buvo perduodamas iš lūpų į lūpas“, – dar vieną argumentą, kad Pilėnų susideginimas galėjo įvykti Punioje, pateikia P. Džervus.

Vytauto pėdsakai, totorių keliai

Daugiau tikslesnių faktų apie Punią išryškėja nuo Vytauto laikų, t. y. nuo XV a. Flamandų keliautojas ir diplomatas, Burgundijos kunigaikščio patarėjas Žilberas de Lanua (Guillebert de Lannoy) savo memuaruose užsimena, kad keliaudamas po LDK Vytauto Vilniuje neradęs, jam buvo nurodyta kunigaikščio ieškoti Punioje. Kryžiuočių ordino magistro iš Marienburgo laiškas Vytautui Didžiajam irgi sufleruoja, kad jo rezidencija buvusi Punioje, ir ten jis vykdavo žiemą poilsiui ir medžioklei.

Dabar Vytauto atminimą galima rasti vos 7 kilometrai į pietryčius nuo Punios, Lietuvos totorių sostinėje – Raižiuose. 2010 m. šiame kaime 600-ųjų pergalingo Žalgirio mūšio metinių proga atidengtas Jono Jagėlos kurtas paminklas garsiajam valdovui.

Prie medinės Raižių mečetės įkurdinti du Jono Naviko sukurti saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, kitas – Griunvaldo (Lenkijos). Neatsitiktinai jiems parinkta tokia vieta. Juk daugiau nei tūkstantis totorių dalyvavo viename didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių LDK ir Lenkijos karalystės kovoje prieš vokiečius tarp Tanenbergo ir Griunvaldo.

Po Žalgirio mūšio Kryžiuočių grėsmė Lietuvai atlėgo, pilių gynybinė paskirtis menko. XVI a. Punios piliakalnyje stovėjusi dvaro sodyba minima kaip seniūno rezidencija. Rūmus valdė ir Chodkevičiai, Pacai, Sapiegos. Griuvo jie per XVIII a. pradžioje vykusį Šiaurės karą. Sodybų ir ariamos žemės Punios piliakalnio aikštelėje buvo iki 1938 m.

Sovietmečiu puniškiai joje būriuodavosi per lietuviškas šventes. „Rinkdavomės laužų kūrenti per Jonines. Ir žmonės autobusais važiuodavo apžiūrėti Margirio kalno. Kartą Punioje lankėsi Petras Griškevičius, bet per jo vizitą apie šios vietovės istoriją, kultūrą – niekas nė šnypšt. Tokie laikai buvo: politikoje ir formaliai – vienaip, gyvenime – kitaip“, – šypteli P. Džervus, prisiminęs laikus, kai valdžia slopino bet kokias dvasingumo apraiškas ir patriotizmą, tačiau žmonės vis tiek puoselėjo lietuviškumą. 

Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Laisvalaikis
Palangoje, pradedančioje aktyvųjį kurortinį sezoną, renginys veja renginį – šiandien pasimėgauti gintariniu lietumi kviečia Gintarinis savaitgalis, o pajudėti ragins asociacijos „Sportas visiems“ organizuojamas to paties pavadinimo festivalis. O štai kitą savaitgalį, gegužės 31 d. – birželio 2 d., į Palangą pakvies Kurorto šventė „Myliu Palangą“. Jos metu renginių bei pramogų nestigs nei mažiems, nei jauniems, nei pagyvenusiems – bus daug muzikos, sportini...
Jaunimo parkas
Jau nuo balandžio pradžios vyksta balsavimas už Alytiškių iniciatyvas – išrinksime, kurios iš pateiktų idėjų yra įdomiausios ir bus įgyvendinamos už miesto lėšas. Dvi tarpusavyje nekonkuruojančias, bet viena kitą papildančias iniciatyvas siūloma įgyvendinti Jaunimo parke – grilio zoną arba lauko laipiojimo sienelę.  „Gardus maistas suburia žmones, šeimas ar draugus, o iškylavimas lauke tampa neatsiejama šiltojo sezono dalimi“,– teigia grilio zonos Jaunimo...
Gamta
Gegužės viduryje į Nemuną ties Varviškės kaimu buvo išpiltas biologinis preparatas „VectoBac 12AS“, skirtas kraujasiurbių upinių mašalų lervutėms naikinti. Išpilta 5 tūkst. litrų šio preparato, o dar 1,5 tūkstančius litrų planuojama panaudoti vėliau, nes tokiu būdu Gamtos tyrimų centro rekomendacijomis išsprendžiama mašalų imigracija iš Baltarusijos Respublikos.  „Gegužės–birželio mėnesiais suaktyvėjantys upiniai mašalai kamuoja visą Pietų Lietuvos regioną...
Alytuje europos sportinio ėjimo varžybos
Istorinį Lietuvai lengvosios atletikos renginį vainikavo istorinė sėkmė. 23-ejų lengvaatletė Živilė Vaiciukevičiūtė triumfavo Alytuje vykusiose Europos sportinio ėjimo taurės varžybose, savo rangu prilygstančiomis žemyno čempionatui.  20 km distanciją aistringai žiūrovų palaikoma Viktoro Meškausko auklėtinė įveikė per 1 val. 29 min. 48 sek., pranoko kur kas tituluotesnes konkurentes bei pasidabino auksu.  „Dar sunku patikėti, reikia grįžti namo į kambarį,...
Gamta
Kenkėjų kontrolės ekspertai perspėja: vis labiau šylantys orai budina medieną graužiančius vabzdžius. Ūsuočiai, skaptukai, kinivarpos ir kiti medienos kenkėjai į gyventojų namus, sodybas atkeliauja su namams statyti skirta mediena, malkomis, taip pat mediniais baldais ar meno dirbiniais bei per pravirus langus, duris iš netoliese esančių miškų, parkų, kaimyninių užkrėstų pastatų. Medienos kenkėjai daro žalą ne tik mediniams baldams, menui iš medžio, tačiau...
Alytiškė Vida Laukaitienė
Alytiškei Vida Laukaitienei – 77-eri. Jos rytas prasideda drauge su saulės patekėjimu, mankšta, vaikščiojimu gamtoje 5 km atstumu ir  maudynėmis po atviru dangumi. „Būdama 30-ies jausdavau skausmus stuburo srityje, dažnai užklupdavo reumatinės ligos, kamuodavo įvairūs peršalimai, o dabar visiškai to neliko mano gyvenime,“ – tikino sveikuolė.   Nelaukė, kol praras sveikatą   „Mano mamos sveikata sustreikavo nuo 50 metų, teko ją, sunkiai sergančią, slaugyti....
Sidabrinė linija
Senyvo amžiaus žmonių skaičius mūsų šalyje nuolat auga. Iš daugiau nei pusės milijono Lietuvoje gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių kas trečias yra vienišas. Be abejo, kiekvienas iš mūsų yra pastebėjęs bent vieną tokį senjorą ilgesingu žvilgsniu žvelgiantį pro langą ar nuo ryto iki vakaro sėdintį prie daugiabučio laiptinės. Ar tikrai mūsų visuomenėje nebėra vietos ilgą gyvenimą nugyvenusiam, daugybę prasmingų darbų nudirbusiam ir sukūrusiam žmogui? Ar norma...
išskirtinė Muziejaus nakties programa
Gegužės 18 diena jau čia pat. Daugybė renginių ir didžiulis pasirinkimas, tačiau muziejininkai parengė išskirtinę Muziejaus nakties programą. Lankytojus Anzelmo Matučio memorialiniame muziejuje 17 val. 30 min. pasitiks Jotvingių gimnazijos dramos studija „Taškas" su spektakliu „Vasarvidžio nakties sapnas" pagal V. Šekspyrą. Vėliau šurmulys persikels į Alytaus kraštotyros muziejų, kur muziejininkai parengė daugybę įvairios veiklos skirtingo amžiaus lankytoj...
žemės mokestis didės iki 10 kartų.
Jau keletą metų Alytuje iki birželio 10 d., pagal galiojančias miesto tvarkos taisykles, turi būti nušienauti bendrijoms, privatiems asmenims ir įmonėms priklausantys sklypai. Tačiau jeigu sklypų savininkai nesusitvarkys savo teritorijų, tuomet jiems žemės mokestis didės iki 10 kartų.  Užžėlę plotai ne tik nepuošia miesto, bet taip pat juose sėjasi ir piktžolės, jų sėklos keliauja į gretimus sklypus. Todėl sklypas, kuriame galima rasti statybinių atliekų a...