Į Punią – paskui Pilėnų paslaptis, Vytauto pėdsakus ir upių vingius

  Lietuva – maža lygumų šalis. Tačiau, jei žmonių būdą ir kalbą galima būtų palyginti su peizažu, tai regionų papročiai ir lietuvių kalbos tarmės yra jau ne vienodos lygumos, o kalvos ir banguojantys pylimai. Kaip Punios piliakalnis: vaizdingos, su gilia istorija ir stačiais, slenkančiais šlaitais.

Šios mįslingos vietovės, dar vadinamos Margirio kalnu, patigrapija kartu su senomis kitų Dainavos krašto gamtos ir kultūros vertybių nuotraukomis, taip pat dzūkiškais posakiais puošia 2019 m. stalinį „Dzūkų kalendorų“.

Šiemet asociacija „Vilniaus dzūkuliai“ išleido du kalendorius – stalo ir sieninį. Stalo kalendorius papuoštas nespalvotomis retro fotografijomis, vaizduojančiomis įvairias Dzūkijos vietoves, o sieninis kalendorius skirtas žymiausiems Lietuvos dzūkams, V. Krėvei-Mickevičiui, M. K. Čiurlioniui, A. Ramanauskui-Vanagui, S. Gedai bei kitoms iškilioms asmenybėms pagerbti, jį puošia šmaikštūs dzūkiški frazeologizmai ir dzūkiškų gėrimų receptai.

Vienu iš jų – gilių kava – bus galima pasivaišinti jau šį sekmadienį 14 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurioje įvyks didysis „Dzūkų kalendoraus“ pristatymas. Čia dalyvaus etnologė, kalendoriui gėrimų receptus surinkusi Nijolė Marcinkevičienė, asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ pirmininkas, kalendorių sudarytojas Juozas Žitkauskas, poetas Rimvydas Stankevičius, kalendoriui dzūkiškus frazeologizmus ir pasakymus atrinkusi kalbininkė dr. Asta Leskauskaitė, dainininkė Veronika Povilionienė ir fotografas Algimantas Aleksandravičius, kurio 4 nuotraukos puošia kalendorių.  Renginyje dar dalyvaus Eišiškių Stanislovo Rapolionio, Merkinės Vinco Krėvės, Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus, Veisiejų Sigito Gedos gimnazijų mokytojai ir gimnazistai.

Taigi jau šį sekmadienį „pakaštavojus gilių kovos, „Dzūkų kalendorų“ možnės insigyc“. O dabar – kiek plačiau apie kalendoriuje pavaizduotą vieną iš 14 ankstyviausių Lietuvos miestelių – Punią ir jos apylinkes.

Prie upių santakos – praeitis

Trylika kilometrų į šiaurę nuo Alytaus, dešiniajame Nemuno krante, įsikūrusi Punia sekmadienį  pasitinka ne tuščia ir ne tuščiomis: po mišių šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia užsidaro (ir, norint į ją patekti ne mišių metu, reikės tartis su klebonu), vietiniai išsisklaido, kai kurie pasuka nedidelio turgaus link.

Pirma turgaus aikštė, manoma, Punioje atsirado jau XIV ar XV a. XVIII a. miestelio žemėlapyje užfiksuotas gatvių planas išliko iki mūsų dienų. Ir bažnyčia, po gaisrų atstatyta 1863 m., – beveik tokia pati kaip ir prieš pusantro šimto metų. Joje susitinka barokas ir klasicizmo stilius.

Dvibokštės šventovės pašonėje – rodyklė į Margirio kalną. Už kelių žingsnių nuo nuorodos, arčiau šlaito, kurio apačioje Punelė skuba Nemuno link, iškilusi mūrinė Šv. Jurgio koplytėlė, skirta 1831 m. sukilimo dalyviams atminti. Vytauto laikais šioje vietoje stovėjo pirmoji miestelio bažnyčia – tada greičiausiai dar medinė. Iki XIX a. pradžios čia buvo ir kapinės. Teko jas perkelti į kitą Punelės pusę. Mat kalvą nuo senų laikų kankino ir ėdė nuošliaužos.

„Jei pasivaikščiotumėte po šlaitą, rastumėte žmonių kaulų. Kapai garmėjo žemyn su nuošliaužomis“, – į Punelės pusę rodo sutikęs svečius savo gimtaisiais takais pavedžioti Petras Džervus – buvęs mokytojas, kraštotyrininkas, knygų apie Punios mokyklą ir Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią autorius. Eidamas į piliakalnį, jis atkuria patirtus momentus iš vaikystės ir jaunystės, o į pasakojimus įpina eilutes iš istorinių šaltinių ir poemų. Nepasakytum, kad guviam, šviesaus proto puniškiui greitai sukaks 90 metų.

Nemuno glėbyje – senas šilas

Prieš akis – Margirio kalnas. Nežinant, jog tai – vienas iš trijų didžiausių šalies piliakalnių, pirmas įspūdis gali apgauti: atrodo, kad toji dvikuprė „salelė“ – maža. Bet piliakalnio ilgis – 75 m, plotis – 34 m. Užkopus 6 metrus aukštyn, atsiveria visa jo 1 ha ploto teritorija su plačiu vaizdu į Nemuno kilpos apglėbto Punios šilo juostą. Ten, sengirės gilumoje, bunkeryje slėpėsi partizanai. Ten, gamtos rezervate, auga vieni aukščiausių ir stambausių šalies medžių – ąžuolai ir pušys. Kad ir koks metų laikas, piliakalnis dovanoja poetišką „atviruką“.

Punia ir pateko į poeziją, bet ne vien dėl įkvepiančio apylinkių grožio. P. Džervus, apžvelgdamas šilą, kurio pakrantėje dar praeitame amžiuje buvo Smolnicos (Smalinyčių) kaimas, o dabar įkurtas pagoniškų skluptūrų parkas „Žaltės slėnis“, deklamuoja Maironio baladę „Ant Punės kalno, ties Nemunu“: „Lietuvi! Pabučiuok po kojų/ Krauju permirkusią čia žemę! Pagerbk kapus tėvų-herojų,/Tai čia baisi, atmintina/Įvyko drama kruvina,/ Kokios pasaulis nėra matęs!“. Puikią atmintį turintis kraštotyrininkas atkartotų ir Vladislovo Sirokolmės poemos „Margiris“ eiles.

Mūsų akys nukrypsta į pylimo apačioje esančią beveik trikampę aikštelę, kuri per amžius yrančiais šlaitais taip pat žvelgia į senąjį Punios šilą. Nuo jos galo galima akmeniniais laiptais nusileisti prie Punelės, šalia kurios pralaidos čiurlena mažas kriokliukas – Nečiuikų šaltinis, ir pasiekti Punelės ir Nemuno santaką.

Upių kone puslankiu apsuptos piliavietės papėdėje greičiausiai jau XIV a. stovėjo mediniai pastatai – tai liudija aptiktos jų liekanos. Tačiau iš to meto pasiekiančios žinios apie didžiausią grėsmę pagonims – Kryžiuočių antpuolius Punioje – nepilnos, tad jų spragos užpildomos legendomis ir spėjimais.

Kas savinasi Pilėnų tragedijos pelenus?

Istorikai atsargiai ar net skeptiškai vertina versiją, kad Maironio apdainuota Pilėnų tragedija įvyko Punioje. Dzūkija turi tragiškos istorijos konkurentę – Žemaitiją. Su aršiu Margirio žmonių ir Kryžiuočių susirėmimu, pasibaigusiu lietuvių masinėmis savižudybėmis, siejamas ir Bilionių piliakalnis Šilalės rajone.

Vis dėlto P. Džervus laikosi nuomonės, jog Margirio vadovaujami lietuviai pilyje užsidarė ir išsižudė ant Punios piliakalnio. Anot jo, pavadinimai Punia (šis turbūt atsirado iš žodžio pūnia, reiškiančio tvartą, būdą, landą ar olą) ir Pilėnai yra tos pačios kilties.

Žinoma, kad negalėję įsibrovėlių antpuolio atlaikyti lietuviai, kurių buvo apie 4000, užuot pasidavę, verčiau pasirinko mirtį ir susidegino. Todėl tyrinėtojai ieškojo pelenų, bet nerado. „Ši vietovė prieš šimtmečius buvo žymiai platesnė. Kalvos šoną vis ardė nuošliaužos. Todėl gali būti, kad pelenus nuplovė ir nusinešė Nemunas. Pavyzdžiui, ir 1958 m. kilo didžiulis potvynis – pamenu, vanduo užliejo net šias pievas“, – ranka į piliakalnio aikštelę moja puniškis P. Džervus.

Jis pažodžiui cituoja kronikininką Vygandą Marburgietį, kuris 1336 m. rašė: „Pagonys (...), nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė“.

Vyrai esą pirma pasmaugė moteris ir vaikus, o jų lavonus ir brangenybes atidavė liepsnoms, po to patys išsižudė. Pats Margiris, kaip rašoma, žmoną kalaviju vienu smūgiu perkirto, o sau tą patį kalaviją įsmeigęs į pilvą, „kad pasileido žarnos“, ir krito šalia žmonos.

„Dar iš vaikystės pamenu padavimą apie Margirį. Iš kur jį kaimo žmonės gali žinoti, jei anksčiau daugelis nė skaityti nemokėjo? Vadinasi, pasakojimas tarp vietinių jau nuo seno buvo perduodamas iš lūpų į lūpas“, – dar vieną argumentą, kad Pilėnų susideginimas galėjo įvykti Punioje, pateikia P. Džervus.

Vytauto pėdsakai, totorių keliai

Daugiau tikslesnių faktų apie Punią išryškėja nuo Vytauto laikų, t. y. nuo XV a. Flamandų keliautojas ir diplomatas, Burgundijos kunigaikščio patarėjas Žilberas de Lanua (Guillebert de Lannoy) savo memuaruose užsimena, kad keliaudamas po LDK Vytauto Vilniuje neradęs, jam buvo nurodyta kunigaikščio ieškoti Punioje. Kryžiuočių ordino magistro iš Marienburgo laiškas Vytautui Didžiajam irgi sufleruoja, kad jo rezidencija buvusi Punioje, ir ten jis vykdavo žiemą poilsiui ir medžioklei.

Dabar Vytauto atminimą galima rasti vos 7 kilometrai į pietryčius nuo Punios, Lietuvos totorių sostinėje – Raižiuose. 2010 m. šiame kaime 600-ųjų pergalingo Žalgirio mūšio metinių proga atidengtas Jono Jagėlos kurtas paminklas garsiajam valdovui.

Prie medinės Raižių mečetės įkurdinti du Jono Naviko sukurti saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, kitas – Griunvaldo (Lenkijos). Neatsitiktinai jiems parinkta tokia vieta. Juk daugiau nei tūkstantis totorių dalyvavo viename didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių LDK ir Lenkijos karalystės kovoje prieš vokiečius tarp Tanenbergo ir Griunvaldo.

Po Žalgirio mūšio Kryžiuočių grėsmė Lietuvai atlėgo, pilių gynybinė paskirtis menko. XVI a. Punios piliakalnyje stovėjusi dvaro sodyba minima kaip seniūno rezidencija. Rūmus valdė ir Chodkevičiai, Pacai, Sapiegos. Griuvo jie per XVIII a. pradžioje vykusį Šiaurės karą. Sodybų ir ariamos žemės Punios piliakalnio aikštelėje buvo iki 1938 m.

Sovietmečiu puniškiai joje būriuodavosi per lietuviškas šventes. „Rinkdavomės laužų kūrenti per Jonines. Ir žmonės autobusais važiuodavo apžiūrėti Margirio kalno. Kartą Punioje lankėsi Petras Griškevičius, bet per jo vizitą apie šios vietovės istoriją, kultūrą – niekas nė šnypšt. Tokie laikai buvo: politikoje ir formaliai – vienaip, gyvenime – kitaip“, – šypteli P. Džervus, prisiminęs laikus, kai valdžia slopino bet kokias dvasingumo apraiškas ir patriotizmą, tačiau žmonės vis tiek puoselėjo lietuviškumą. 

Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Foto ir video
Vakar ankstų rytą, Lietuvos Policija kartu su Ispanijos Karalystės Nacionaline policija, glaudžiai bendradarbiaujant su Europolu ir Eurojustu, suderintu laiku Lietuvoje ir Ispanijoje pradėjo vykdyti nusikalstamos grupuotės narių, veikusių prekybos žmonėmis ir pelnymusi iš kito asmens prostitucijos tarptautiniu mastu, sulaikymo operacijas. 2018 metų pirmoje pusėje policijos pareigūnai, analizuodami gaunamą informaciją bei tam tikrus įvykius, identifikavo, k...
Būstas
Seimui pristatytos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisos (projektas Nr. XIIIP-4078), kuriomis siūloma sumažinti fizinių asmenų nekomercinės paskirties nekilnojamajam turtui taikomą neapmokestinamąjį dydį nuo 220 tūkst. eurų iki 100 tūkst. eurų. Dar iki projekto pateikimo jo iniciatoriai įregistravo pasiūlymą neapmokestinamąjį dydį sumažinti ne iki 100 tūkst., bet iki 150 tūkst. eurų. Asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 me...
Įvairios
Pastaraisiais mėnesiais šiek tiek sulėtėjus nekilnojamojo turto (NT) sandorių augimo tempams, visą sandorių rinką į priekį tempia žemės sklypai. Tokias tendencijas pastebi sukauptus NT sandorių duomenis analizuojantis Registrų centras. Preliminariais duomenimis, šiemet per sausio-spalio mėnesius visoje Lietuvoje pirkimo-pardavimo sandoriais iš viso parduota beveik 110 tūkst. NT objektų, arba 5 proc. daugiau nei praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, kai per...
Sūduvos girios
Lapkričio 13 d. 17 val. Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) vyks knygos „Sūduvos girios“ (Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinė apžvalga) pristatymas bei susitikimas su jos autoriais: miškininku Algirdu Bruku, prof. Romualdu Deltuvu ir dr. Romualdu Mankumi.  Knyga „Sūduvos girios“ apima dabartinės Lietuvos kairiojo Nemuno kranto teritorijoje (literatūriniuose šaltiniuose įvardijamoje kaip Sūduva, Suvalkija arba Užnemunė) augusių miš...
Dzūkų kalendorus 2020
Metų pradžioje nenuilstančiam kultūros darbininkui Juozui Žitkauskui švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius spaudė dešinę įteikdamas Vaikų literatūros premiją už skaitymo skatinimą ir literatūros populiarinimo veiklą. Visai neseniai, spalio 18 d., jam įteikta lietuviškų kalendorių pradininko Lauryno Ivinskio premija už geriausią 2019 metų kalendorių.  Neslepiantis savo priklausomybės nuo kalendorių Juozas Žitkauskas visiems dzūkams paren...
Dvi kartos traukinyje
Į Dzūkijos sostinę ir vėl užsuko menamas traukinys, atgabenęs literatūrą ir muziką. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko trečiasis renginys iš ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“. Alytiškiai klausėsi pašnekesių apie prozą, gvildeno gyvenimiškus kuriozus ir lakdino vaizduotę ten, kur spontaniškai pasisukdavo pokalbis.  Į šią minčių kelionę pakvietė dvi žavios improvizuoto traukinio pakeleivės: prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė ir filosofė,...
Įvairios
Nuo lapkričio 1-osios vairuotojai Lietuvoje turėtų atsižvelgti į eismo pasikeitimus: įsigalioja nauji šviesoforų signalų deriniai, mažėja maksimalus keliuose leistinas greitis, iki lapkričio 10 d. automobilių padangas reikės pakeisti į žiemines. Atsižvelgdama į eismo mieste kitimo tendencijas ir sparčiai diegiamą prie eismo srautų prisitaikantį jutiklinį šviesoforų valdymą, Susisiekimo ministerija atnaujino Kelių eismo taisykles ir Kelių šviesoforų įrengim...
Įvykiai
Visų Šventųjų išvakarėse, spalio 30 d., jau trečius metus iš eilės Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos įmonių darbuotojai uždegė žvakutes - tokiu būdu reikšdami pagarbą tiems, kuriuos palydėjo į amžino poilsio vietą, taip pat kurių kapų niekas nelanko. Net dešimtyje skirtingų Lietuvos vietų nušvito žvakučių liepsnelės, išdėliotos M raidės forma. Atminimo žvakelės degs iki lapkričio 2-osios. „M raidė – tai mūsų akcijos „Memoria“ simbolis. Pats žodis, i...
Tiesioginė transliacija
Šiandien Alytaus miesto savivaldybėje, miesto savivaldybės 9-osios tarybos 6-asis posėdis.