Pokalbis su rašytoja, filosofijos magistrante Agnė Alijauskaitė

Agnė Alijauskaitė yra jauna vilnietė, studijuojanti Vilniaus universitete savo mėgstamą discipliną - filosofiją. Ji yra atvira, savo nuomonę viešoje erdvėje norinti ir sugebanti reikšti jauna moteris. Ji mąsto kritiškai, savo aplinką ir pasaulį atidžiai analizuoja, todėl sugeba įvairiomis temomis pateikti gilių įžvalgų. Keletu tokių įžvalgų ji sutiko pasidalinti ir su mumis.

- Agne, šiuo metu esi filosofijos studijų magistrantė. Ar nutuoki, iš kur atsirado potraukis visų mokslų motinai? Kada į filosofiją pradėjai žvelgti kaip į disciplinuotą sistemą, o ne tik kaip į gyvenimiškų klausimų kėlimą ir atsakymų ieškojimą?

-Labai geras pastebėjimas – visų mokslų motinai. Dabar pernelyg retai prisimenama, kad filosofija buvo ir, drįstu sakyti, yra visų mokslų, žinių pagrindas, be kurio įmanomas tik paviršutiniškas specializuotos srities supratimas, techninis metodo įvaldymas, dažnai atitolinantis nuo gebėjimo pamatyti visumą. Nors patiems filosofams būdinga imtis kritikos savo sistemos (ypač didžiųjų filosofinių sistemų) atžvilgiu, mąstymo įrankius šiai kritikai suteikia ta pati įžvalga – supratimas, kad išminties siekis neužtikrina jos turėjimo. Siauras disciplinas atstovaujantys mokslininkai, tarsi tikri užsispyrę vaikai, dažnai apsigauna manydami, kad jau turi patikimą žinojimą. Tada jau motina primena apie save – paaiškėja, kad anksčiau gauti duomenys buvo klaidingi, kad naujesni - rodo visai priešingus rezultatus. Kitaip sakant, atsiranda vietos filosofinei nuostabai, abejonei patikimu žinojimu ir tuo, ar jis apskritai įmanomas.

Nuosekliai žvelgti į filosofiją, kaip į disciplinuotą sistemą, pradėjau tik įstojusi į universitetą, nenuosekliai – kur kas anksčiau.

- Turbūt buvai vienas iš tų smalsių vaikų. Ar sugebėjimas teoriškai ką nors suprasti, bandyti įsivaizduoti ir analizuoti tau visada sukeldavo pasitenkinimą?

- Buvau smalsus, bet labai intravertiškas vaikas, kuris dažniausiai stebėdavo, analizuodavo aplinką, žmones. Vietoje to, kad kieme žaisčiau su kitais vaikais, dažniau tiesiog stebėdavau juos ir galvodavau, kodėl jie mėto tą kamuolį ar slapstosi už namų sienų. Apskritai daugiau bendraudavau su suaugusiais žmonėmis – kai mama dirbo bibliotekoje, nuolatos leisdavau ten ištisas valandas. Turbūt buvau tapusi jauniausia ir ištikimiausia mamos bendradarbių drauge. Bendrauti su suaugusiais žmonėmis ir stengtis suprasti jų kasdienes problemas man tuo metu buvo gal netgi įdomiau nei skaityti bibliotekoje esančias pasakų knygas, nors tikrai nevengdavau ir to. Mėgau skaityti, mokytis, bet nemėgau mokyklos. O štai mokykla mane visai mėgo, dažnai siųsdavo į įvairius literatūros konkursus. Dėl to ne visada mėgdavo kai kurie bendraamžiai. Iki šiol bandau suprasti tai teoriškai.

Kai vasarą atostogaudavau kaime, mėgdavau jaukintis įvairius gyvūnus, iškart su jais susidraugaudavau. Vieną iš tokių vasarų, vos pasirodžius lietuviškam vertimui, perskaičiau J. P. Sartre’o „Sieną“. Tada buvau, atrodo, vienuolikos metų. Filosofinių knygų skaityti taip ir nenustojau, nors dar ilgai buvau įsitikinusi, kad skaitau grožinę literatūrą. Tuo šiek tiek suabejojau tik susidūrusi su I. Kanto „Prolegomenais“.

- Papasakok, kur mokeisi ir, kokių išvadų pavvykos pasiekti apie lietuvišką, o gal apskritai – europietišką švietimo sistemą?

- Kadangi šiuo metu atstovauju humanitarinius mokslus (studijuoju filosofijos magistrantūroje, prieš tai esu baigusi socialinius mokslus, komunikacijos krypties bakalauro studijas), į išsilavinimą žiūrėti vien iš apčiuopiamos, suskaičiuojamos naudos perspektyvos - nebūtų teisinga. Filosofė Martha Nussbaum savo knygoje „Ne dėl naudos: kodėl demokratijai reikia humanitarinių mokslų“ pastebėjo, kad jeigu nesikeis požiūris į švietimą, greitai matysime ištisas kartas naudingų mašinų, bet ne savarankiškai, kritiškai ir atsakingai mąstančių piliečių. Humanistika lavina mąstymą ir vaizduotę, o tokie gebėjimai pritaikomi pačiose įvairiausiose srityse, nuo think-tank’ų iki įvairių vadybos, verslo sričių, jei jau dairomės naudos. Kita vertus, kas iš tos naudos, jei svarbūs, nors ir naudingi, sprendimai nebus priimami kritiškai, atsakingai įvertinus situaciją, apgalvojus galimas pasekmes ne tik savo, bet ir kitų žmonių atžvilgiu?

Kadangi pačiai teko studijuoti tik Vilniaus universitete, būtų pernelyg drąsu daryti išvadas, apimančias visą Lietuvos ar Europos švietimo sistemą. Taip, mūsų šalies sistema neabejotinai turi trūkumų, pradedant ekonomine situacija, dėl kurios daug jaunų žmonių paprasčiausiai negali studijuoti kokybiškai, nes studijuodami turi dirbti tam, kad išgyventų. Labai panaši situacija, deja, ištikusi ir dėstytojus. Siekiant studijų kokybės gerėjimo tiek vieniems, tiek kitiems turėtų būti suteiktos galimybės gyventi oriai.

Nepaisant to, įgytas išsilavinimas dažniausiai būna toks, kokį žmogus nori ir stengiasi įgyti, kitaip sakant, kiek žinių ir gebėjimų pasiima pats – ne naudingą mašiną pripildančios informacijos, kuri užsimiršta po egzamino, bet, pavyzdžiui, tradicijos pažinimą ir gebėjimą ją sukritikuoti.

- Užsiimi kūryba. Ar dažnai apie tai galvoji ir kodėl tau jos reikia? Ar manai, kad jos reikia ir kitiems?

- Mano kūryba spaudoje pradėta publikuoti labai anksti, net neįpusėjus paauglystei. Ankstyvi debiutai visada yra drąsūs, įpareigojantys gal kiek mažiau nei vėlyvi. Kita vertus, net vaikystėje buvo mažai etapų, kuriuose nebūtų justi įpareigojančios įtampos. Matyt, vienas šios įtampos rezultatų buvo tai, kad niekuomet nerašydavau juodraščių – iš baimės nespėti užbaigti tekstą per skirtą laiką (klasėje ar įvairiuose konkursuose), kuri vėliau, nors su visais dešimtukais ir kitais blizgučiais, panašu, transformavosi į baimę padaryti bet kokią klaidą. Labai ilgai nežinojau, kaip atrodo klaida, nes nežinojau, kaip atrodo juodraštis. Taigi dabar mokausi daryti klaidas, kitaip sakant, mokausi mokytis.

Dabar kūrybai skiriu mažai dėmesio, dažniau tada, kai minties turinys netelpa į filosofinės esė ar akademinio teksto formą. Vis dėlto kartais nustembu, kad žodinė kūryba vaizdų pertekliaus laikais vis dar išlaiko savo skaitytojų ratą. Džiugu, kai ne tik iš kolegų, spaudos atstovų, bet ir iš skaitytojų tenka sulaukti pasidalinimų įspūdžiais, gyvų reakcijų į vieną ar kitą mintį – nesvarbu, kokia forma ji būtų išsakyta.

- Sakei, kad tave domina politika. Ką konkrečiai turėjai omenyje? Įsivaizduok, jog esu Australijos čiabuvis, gyvenęs krūmuose ir niekada nematęs baltojo žmogaus. Tik per klaidą suprasiu kalbą, kuria man atsakysi.

Susidomėjus etika likti anapus teorinio politikos pažinimo - beveik neįmanoma. Tai labai giminingos, persidengiančios sritys, kuriose keliami klausimai neretai sutampa. Pavyzdžiui, abortų, eutanazijos klausimai dažniausiai pozicionuojami kaip etiniai, bet kartu jie neišvengiamai politiški, kadangi priklauso nuo konkrečios valstybės įstatymų, o teisinės valstybės pagrindas yra Konstitucija. Taigi jeigu baltasis žmogus, kuriam užduodi klausimą, kada nors galvos apie eutanaziją, jam teks pasidomėti savo šalies politika.

Kita vertus, jeigu šis baltasis žmogus žiūri į politiškumą iš postmodernios perspektyvos, politiški jam bus ir patys krūmai, kuriuose gyvena čiabuvis.

- Kokias problemas įžvelgi Lietuvos vidaus ir išorės politikoje?

- Manau, kad viena didžiausių Lietuvos problemų yra piliečių apolitiškumas, nesidomėjimas priimamais sprendimais, savo pilietinėmis teisėmis. Mes didžiuojamės, kad nesidomime politika ir šis pasididžiavimas nuskriaudžia mus pačius, kadangi, bent iš dalies, nulemia esamą politinę, ekonominę situaciją ir iš jos kylančius kasdienius iššūkius. Mums trūksta pilietinio balso, kuris labai aiškiai išsakytų pagrindines pilietinės visuomenės idėjas. Tai padėtų išeiti iš uždaro nepasitikėjimo vieni kitais, o kartu ir valdančiaisiais.

Tai itin svarbu dabar, kai po JAV rinkimų ir Brexit’o artėjant kitų Europos šalių rinkimams, juntamas radikaliųjų politinių jėgų stiprėjimas. Europai kaip niekad reikalinga diskusija, pagrįsta ne staigų susiskaldymą, susipriešinimą skatinančiais lozungais, bet bendrų tikslų ir strategijų aptarimu.

- Ką plačiajai visuomenei, kuri nesidomi filosofija (tai sakydamas neturiu omenyje jokios kritikos), gali papasakoti apie Imanuelį Kantą iš intriguojančios pusės, kad ir bankininkui ir šachtininkui iš Tibeto būtų įdomu?

-Kantas – iš Karaliaučiaus, beveik tikras lietuvis. Žmonės sako, kad pradėjęs skaityti Rousseau net praleido savo kasdienį pasivaikščiojimą, o savo pasivaikščiojimų Kantas niekada nepraleisdavo. Kiti žmonės sako, kad Kanto idėjos davė pradinį impulsą totalitarizmui. Kaip yra iš tikrųjų? Sužinosite tik paskaitę patys.

- „Įdomu suprasti kūrėjo ir jo moralinių apsisprendimų santykį.“ Ar tau įdomu, kodėl dauguma menininkų yra svaigalų, greito gyvenimo tempo mėgėjai, išsišaukiantys moralumo normų laužytojai? Ar dauguma jų tiesiog yra dėmesio vergai, ar šis reiškinys turi giliau užkastas priežastis?

-Menininkams, kaip ir dažnam filosofui, būdingas egocentrizmas. Dažniausiai šios narciziškos asmenybės nevengia dėmesio. Tačiau tai nebūtinai vertintina, kaip kažkas smerktino – tam, kad pasidalintum savo kūryba, turi tikėti, kad ji bent kiek svarbi, taigi turi būti bent šiek tiek egocentriškas. Tik čia, kaip ir daugeliu atvejų, taikyčiau vidurio kelio taisyklę, ieškočiau saiko. Menininkai dažnai nepasižymi nuosaikumu, jiems būdingas normų laužymas, nustatytų ribų peržengimas. Ypač tiems, kurie sukuria ar bent pretenduoja į naujumą. Kai iškyla dilema, reikia pasirinkti tarp gėrio ir grožio, menininkai dažnai pasirenka antrąjį, tik, mano manymu, dažnai ne gerai apmąstę savo pasirinkimą, įvertinę pasekmes kitų atžvilgiu, bet tiesiog iš nežinojimo, kaip žaidžiantis vaikas, kuris sužino, kas yra skausmas, tik nusideginęs pirštą. Man įdomu ne teisti, bet suprasti, kaip vienas asmuo savyje suderina skirtingus vaidmenis, kas lemia jo pasirinkimus. Net jei postmoderniam menui galioja anything goes principas, nepanašu, kad jis galioja ir kiekvienam menininko (kaip asmens) priimamam sprendimui. Senovės graikai turėjo kalokagatijos, gėrio ir grožio sutapimo, principą, mes turime bjaurumo estetiką, bet, ar tokia estetika nutrina ir bet kokius gėrio kriterijus?

- Ką mėgsti veikti Vilniuje, kai lauke šilta, šviečia saulė ir nereikia dirbti?

-Vaikščioti. Kaskart pamatau, kad Vilniuje yra bent viena gatve daugiau nei maniau iki šiol.

- Tradicinis klausimas: kodėl Vilnius yra gera vieta gyventi?

-Todėl, kad turime savo Baziliską – visa laimė, aprašytą Kristinos Sabaliauskaitės, bet dar nesutiktą.

AgnėAlijauskaitė Filosofija Etika Menas
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Skaitmeninio raštingumo mokymai
„Prieš kelias savaites nustebinau savo dukrą gyvenančią Vilniuje, parašydamas jai žinutę per Facebook“, - šypsosi Romualdas Ličys (61m.), projekto „Prisijungusi Lietuva” skaitmeninio raštingumo mokymų dalyvis. „Niekada nesinaudojau ir neturiu nei kompiuterio, nei išmaniojo telefono, todėl dukrai buvo staigmena gauti iš manęs žinutę elektroniniu būdu”, - pridūrė Romualdas.  Panašia patirtimi galėtų pasidalinti ne vienas projekto „Prisijungusi Lietuva“ skait...
Best Indoor
Jau šį savaitgalį Alytuje vyks vienos didžiausių Lietuvoje šaudymo iš lanko varžybų „Best Indoor“. Beveik 100 dalyvių iš keturių valstybių stos į kovą ilgųjų, paprastųjų, skriemulinių ir olimpinių lankų grupėse.  Šiais metais į varžybas užsiregistravo dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos. Šis turnyras yra įtrauktas į Pasaulio lankininkų federacijos („World Archery“) kalendorių.  Vienas iš varžybų organizatorių, „Žaliojo lanko“ klubo vad...
Įvykiai
Trečiadienio vakarą aštuoniolikoje Lietuvos miestų ir rajonų purpurine spalva nusidažė net dvidešimt pastatų. Vilniuje purpurine spalva aštuonias dienas švies Žvėryno tiltas. Nuo 2011-ųjų likus kelioms dienoms iki lapkričio 17-osios – Pasaulinės neišnešiotų naujagimių dienos – šia spalva apšviečiami įvairūs pasaulio pastatai daugiau nei 60 šalių. Anot neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovės Astos Speičytės Radzevičienės, purpurinė spalv...
Foto ir video
Vakar ankstų rytą, Lietuvos Policija kartu su Ispanijos Karalystės Nacionaline policija, glaudžiai bendradarbiaujant su Europolu ir Eurojustu, suderintu laiku Lietuvoje ir Ispanijoje pradėjo vykdyti nusikalstamos grupuotės narių, veikusių prekybos žmonėmis ir pelnymusi iš kito asmens prostitucijos tarptautiniu mastu, sulaikymo operacijas. 2018 metų pirmoje pusėje policijos pareigūnai, analizuodami gaunamą informaciją bei tam tikrus įvykius, identifikavo, k...
Būstas
Seimui pristatytos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisos (projektas Nr. XIIIP-4078), kuriomis siūloma sumažinti fizinių asmenų nekomercinės paskirties nekilnojamajam turtui taikomą neapmokestinamąjį dydį nuo 220 tūkst. eurų iki 100 tūkst. eurų. Dar iki projekto pateikimo jo iniciatoriai įregistravo pasiūlymą neapmokestinamąjį dydį sumažinti ne iki 100 tūkst., bet iki 150 tūkst. eurų. Asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 me...
Įvairios
Pastaraisiais mėnesiais šiek tiek sulėtėjus nekilnojamojo turto (NT) sandorių augimo tempams, visą sandorių rinką į priekį tempia žemės sklypai. Tokias tendencijas pastebi sukauptus NT sandorių duomenis analizuojantis Registrų centras. Preliminariais duomenimis, šiemet per sausio-spalio mėnesius visoje Lietuvoje pirkimo-pardavimo sandoriais iš viso parduota beveik 110 tūkst. NT objektų, arba 5 proc. daugiau nei praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, kai per...
Sūduvos girios
Lapkričio 13 d. 17 val. Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) vyks knygos „Sūduvos girios“ (Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinė apžvalga) pristatymas bei susitikimas su jos autoriais: miškininku Algirdu Bruku, prof. Romualdu Deltuvu ir dr. Romualdu Mankumi.  Knyga „Sūduvos girios“ apima dabartinės Lietuvos kairiojo Nemuno kranto teritorijoje (literatūriniuose šaltiniuose įvardijamoje kaip Sūduva, Suvalkija arba Užnemunė) augusių miš...
Dzūkų kalendorus 2020
Metų pradžioje nenuilstančiam kultūros darbininkui Juozui Žitkauskui švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius spaudė dešinę įteikdamas Vaikų literatūros premiją už skaitymo skatinimą ir literatūros populiarinimo veiklą. Visai neseniai, spalio 18 d., jam įteikta lietuviškų kalendorių pradininko Lauryno Ivinskio premija už geriausią 2019 metų kalendorių.  Neslepiantis savo priklausomybės nuo kalendorių Juozas Žitkauskas visiems dzūkams paren...
Dvi kartos traukinyje
Į Dzūkijos sostinę ir vėl užsuko menamas traukinys, atgabenęs literatūrą ir muziką. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko trečiasis renginys iš ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“. Alytiškiai klausėsi pašnekesių apie prozą, gvildeno gyvenimiškus kuriozus ir lakdino vaizduotę ten, kur spontaniškai pasisukdavo pokalbis.  Į šią minčių kelionę pakvietė dvi žavios improvizuoto traukinio pakeleivės: prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė ir filosofė,...